Nagi pabandome… Įsivaizduokite aprašytą procesą… Dabar pasistenkite ištrinti veikėjus ir atitinkamai įvardinamus įvykius, kol lieka grynas procesas: Dviejų Objektų Susitikimas Susijungiant, Sukuria Naują Objektą. Du objektai, esantys savarankiški, individualūs, unikalūs ir nepanašūs susitikdami, atsisako būti nepriklausomais išsitrina savo ribas, tačiau jie nedingsta ir persipina į vieną – kitą nauja darinį (aš jį vadinsiu Nauja). Egzistencialistai greičiausiai tai įvardintų kaip – jie numiršta, kad atgimtų nauja. Na sutinku, tačiau tik iš dalies. Tai kas buvo, kaip tokie du, jau jų nėra, tiesa, tačiau tai ką jie turėjo ar iš ko buvo sudaryti, tai nedingo. Sakysite, kas čia tokio. O dabar dar giliau pabandykite pajusti šį procesą. Du skirtingi tame naujame juk išlieka ir taip susiderina, kad jų detalės nemaišo tam naujam veikti. Jie veikia išvien. Ir ne tik veikia, bet ir plečiasi, ir kuria, ir tobulėja…. Kad pastiprinčiau jūsų pajautimą, pabandysiu pateikti tuo pačiu procesu paremtų pavyzdžių. Jeigu norite nupiešti paveikslą, jūs paimate akvarelę ir popieriaus lapą, paišote: po popieriaus lapo ir spalvų susitikimo atsiranda paveikslas – tai jau nauja ir vientisa; norite pasigaminti kiaušinienę: paimate maisto produktus, juosi sumaišote ir iškepate naują gaminį ir t.t. Tai procesas, kuris turi tam tikrą specifiką, kuri sukuria nauja ir padeda savo sukūrimo rezultatui egzistuoti iš vien.

O dabar pabandykite šį milijardus metų egzistuojantį procesą perkelti į santykius tarp žmonių. Susitinka du individualūs, savarankiški (biologiškai) ir neidentiški asmenys…. Susitinka sudaryti porą – naują darinį. Ir nesvarbu kokiu vardu tai vadinsime, bet tai nauja, kaip bendros veiklos proceso rezultatas. Sakysite, ir kaip šio proceso suvokimas gali padėti sprendžiant santykių problemas? Nesitikiu, kad visiems bus lengvą suprasti ir pajausti, apie ką aš. O gi pabandykite savo vaizduotėje paimti bet kokį jums lengviausiai įsivaizduojama įvykį, kur du susitinka ir susiliedami duoda naują… Dabar įsivaizduokite, kad tie du, tai du žmonės ir jie susitinka …… jie susilieja kaip vaizdinyje elementai….

Išėjo, sveikinu, pirmas etapas praeitas… Lieka sudėtingiausia – suvokti, kaip tie du, nedingdami, veikia suderintai kaip pora. Visi suderinto veikimo ir neveikimo atsakymai yra šiame procese.

Pirma: visi elementai išlieka  – nes jie tokie su savo savybėmis ir reikalingi, todėl jie vertingi, bet kartu ir yra lygiom vertingumo teisėmis su kitais. Nes būtent dėl jų tokių, tas nauja ir egzistuoja taip, o ne kitaip. Jei nors vienas palaikomas mažiau vertingas ir o kitas daugiau, tai jis lieka vienas (čia jau kitas procesas).

Antra: visi elementai sudera bendrai veiklai, o ne konkuruoja. Jie turi bendrą tikslą. Jeigu tikslai skirtingi – jie suplėšys naują darinį (čia jau kitas procesas).

Trečia: jie abu kartu turi sąveikauti, o ne vienas būti sau, kitam keliant reikalavimą vienam kurti tą naują. Tokiu atveju, jų abiejų nauja – nesukuriama. Kai kuria tik vienas, dviejų naujo sukurti iš esmės neįmanoma. Susikuria nauja, bet tai yra tik to kas kuria su kitai ar su pačiu savimi – nauja. (čia jau kitas procesas)

Ketvirta: jie ne rezignuoja ir derinasi nekeičiant vienas kito, tol, kol susidera geriausiu būdu. Kitoniškumai svarbūs elementas, kad atsirastų naują, o ne tas pats… Todėl iššūkiai yra natūralaus proceso sudedamoji dalis, tai varomoji jėga, kuri ir yra susiliejimas. Ir kad gautųsi nauja – turime nueiti visa susiliejimo kelią iki galo. Kitu atveju, tai darbas bus mestas pusiaukelėje ir nesusikurs nauja…. (čia jau kitas procesas)

O dabar paklauskite savęs kaip atrodo jūsų santykių procesas, kuriame etape esate, ar procesas vyksta? O gal tai jau „čia kitas procesas”?

Šiam kartui, manau užteks… Pažadu, kad kituose savo pasisakymuose, po trupusį įžeminsiu visus šiuos elementus ir dar daugiau…

1. Atsakyti sąžiningai;
2. Atsakykite greitai, vadovaujantis pirmos minties ar pojūčio pagalba.
3. Atsakyti į visus klausomus.

Jei dauguma atsakymų TAIP, rekomenduojama pasitarti su psichikos sveikatos specialistu (psichologu, psichoterapeutu) dėl savo elgsenos ir gyvenime atsiradusių sunkumų. Srities pažeidimo sudėtingumą rodo atsakymų TAIP santykis su atsakymais NE. Kuo daugiau atsakė TAIP, tuo labiau pažeista ta sritis.

NELIKIT VIENATVĖJE SU SAVO SUNKUMAIS

Yalomo teigimu, subrendusi meilė nėra savininkiška meilė, ji gerbia ir žavisi savo partneriu ir neišnaudoja jo savo poreikių tenkinimui. Ji duoda pasitenkinimo jausmą ir gyvenimo harmoniją. Joje yra mažai nerimo ir priešiškumo (nors, žinoma, ji gali priversti nerimauti dėl kito) (3). Hornei teigimu, sveiki suaugę asmenys gali savarankiškai egzistuoti vienas be kito, tačiau jie turi poreikį fiziniam ir emociniam buvimui kartu, kito palaikymui ir rūpinimuisi. Hornei supratimu, tokią tarpusavio priklausomybę būtina asmeniniam augimui ir savo individualumo realizacijai. Tačiau, kai mes pradedame per daug pasikliauti kitais, norėdami pajusti pasitenkinimo ir savasties jausmą, vystosi neurozė. Šį priklausomybės tipą Hornei vadina „pasišalinimo sprendimu”. Sunkesniu atveju, šita priklausoma tarpasmeninė orientacija gali sukelti “liguistą priklausomybę”, kuri vystosi tada, kai poreikis būti mylimam virsta beviltišku poreikiu ir kitų dėmesio reikalavimu (2). Subby manymu, kopriklausomi žmonės kuria savo gyvenimą aplink vertybes ir standartus kitų žmonių ir patiria problemas artimuose santykiuose, bejėgiškumo jausmą, turi aukštą poreikį kitų pritarimui ir jaučia nerealistiškus lūkesčius tam, kas liečia savigarbą (24). Galima sakyti, kad netiesioginė priklausomybė yra labai stipriai orientuota į kitų žmonių gyvenimus (17, 18).

Analogiškai žiūrint į kopriklausomybę kaip į meilę, kuri veda prie pripratimo santykiuose, O’Gorman pasiūlė netiesioginės priklausomybės sąvoką – “naudingu bejėgiškumu” (20, 21). Ši sąvoka reikštų, kad šis sindromas yra naudingai įgytas ir jis gali būti išgydomas, todėl O’Gorman manymu, ši sąvoka gali padėti kopriklausomams asmenims pajausti save komfortiškai ant tiek, kad išdrįstų kreipsis pagalbos (20, 21). Tačiau dauguma autorių į netiesioginę priklausomybę žiūri kaip į liguistą (skausmingą) procesą (kaip ir bet kuri kita priklausomybė), kuris, jeigu negydysime, su laiku tik blogės.

Schaef teigia, kad daugelis psichologinių ir elgesio problemų yra „priklausomybės proceso” pasireiškimas – bendrojo ligos proceso, kuris yra tiek alkoholizmo, tiek kopriklausomybės pagrindas, apraiška. Jos manymu, kopriklausomybės kompulsinis aspektas gali pereiti į darbaholizmą, priklausomybę nuo santykių, priklausomybę nuo lošimų, bulimiją ir apetito praradimą (9).

Whitfield netiesioginei priklausomybei apibūdinti naudojo sąvokas “koalkoholikas”, o “koalkoholizmą” apibūdina kaip „problema, pasireiškiančią prasta sveikata, neadaptyviu ir probleminiu elgesiu, kuris susijęs su gyvenimu, darbu kartu ir kitomis artumo formomis su alkoholiku” (16).

Netiesioginė priklausomybė panaši į asmenybės sutrikimą priklausomybės formoje, bet ne tapati jai. Šis sutrikimas skiriasi savo elgesio modeliu. Kopriklausomas asmuo per savo poreikių suvaldymą kitų žmonių poreikių tenkinimui, priverčia kitus prisiimti atsakomybę už svarbius gyvenimo veiksmus ir tai gali būti paaiškinama pasitikėjimo savimi trūkumu, abejojimu savo gebėjimu funkcionuoti savarankiškai (4) ir jaučiamu dideliu diskomfortu, jei yra vienatvėje mažiau ar daugiau ilgesnį periodą (5). Kaip pažymėjo Fromas, tokie žmonės priklauso ne tik nuo autoritetingų asmenybių, bet ir nuo kitų, tikintis jų paramos. Tokie individai jaučiasi pasimetę, kai yra vieni, nes jie negali nieko padaryti be pašalinės pagalbos (6). P H. Wright ir K. D. Wrightas teigė, kad toks sindromo supratimas slypi jo panašume su priklausomo partnerio „priklausomybe meilei”, kai nepriklausomas partneris tokiuose santykiuose įgalina nesveiką kito elgseną. Jų nuomone, gali būti tam tikras „asmenybės tipas, kuris linkęs į priklausomus santykius” (19).

Schaef siūlo kopriklausomybės apibrėžimą, kuris numato bazinio proceso, turinčio priklausomybės charakteristiką, egzistavimą, kuris ir išprovokuoja kopriklausomą elgseną. Pasak Schaefo, priklausomybė yra „liga, kuri turi daugybę formų ir pasireiškimų, vystosi liguisto proceso pagrindu, kuris būdingas tai sistemai, kurioje esame”, „kurio pasekoje mes jaučiame poreikį meluoti” (9). Pasak Subby, Schaefo, Ponizovsky, Rotenbergo, Moskalenko, netiesioginė priklausomybė yra emocinė, psichologinė ir elgesio būklė, kuri išsivysto kaip rezultatas ilgalaikio poveikio individui, esančiam stresinėje situacijoje, ir individo slopinančių taisyklių rinkinio taikymas – taisyklių, kurios neleidžia atvirai išreikšti savo jausmus, o taip pat atvirai aptarinėti asmenines ir tarpasmenines problemas. Šių disfunkcinių taisyklių laikymasis veda prie šeimos narių asmenybės sutrikimų. Netiesioginė priklausomybė formuojasi tada, kai šeimos nariai išnaudoja savo psichologinę energiją savo melagingai asmenybei palaikyti nei tikrajai ir tokia elgsena pasireiškia ir už šeimos ribų (7, 9, 10, 11).

Hurcom ir Copello netiesioginę priklausomybę apibrėžiama kaip patologiškai emocionaliai nuspalvintą priklausomybę nuo kito asmens, kuri pasireiškia patologiniu sumaišymu dėmesio fokuso į emociškai reikšmingą subjektą siekiant kontroliuoti jo elgesį ir besivystančiais antriniais sutrikimais, tokiais kaip adaptacijos sutrikimai, tarp kurių dažniausiai yra depresijos ir nerimo sutrikimai (8).

Kituose kopriklausomybės apibrėžimuose išskiriami tokie jos aspektai, kaip:

–        savybė patologinio vidinio (internalizuoto) gėdos jausmo dėl atstūmimo, kuris yra kiekvieno disfunkcinės šeimos nario dalis, savos vidinės tikrovės praradimas ir priklausomybė nuo išorinės realybės (John Bradshaw) (25);

–        liga, kaip kopriklausomybės savybių, kurios būdingos daugeliui šeimos narių, kur yra medžiaginė priklausomybė, kompleksas (Timmen L. Cermak) (25);

–        savo „aš” vystymosi sustojimas ir per daug stiprus reagavimas į tai kas vyksta aplinkui, kai yra nepakankama reakcija į tai kas vyksta viduje mūsų (John S. Friel, Linda D. Friel) (15);

–        liguistas prisirišimas prie santykių su bet kuo ir problemų, kurias sukelia šie santykiai (Rokelle Lerner) (15);

–        neadekvatus ir probleminis elgesys, pasireiškiantis žmonėms, kurie gyvena, dirba arba yra kitaip susiję su žmogumi, kenčiančiu dėl alkoholizmo, “kuris asocijuojasi arba yra pasekmė užsiciklinimo ant poreikių ir elgesiu kitų” (Charles L. Whitfield) (15);

–        bandymas atkurti tėvų ir vaiko santykius visuose kituose reikšminguose kopriklausomam asmeniui santykiuose (Catheleen Clements ir Barbara Bofenkemp) (12);

–        priklausomybė nuo ko nors ar kažko išoriško atsižvelgiant į savęs, pamirštant save iki visiško praradimo savojo “AŠ” (Sondra Smally) ir t.t. (12).

Sharon Wegscheider-Coruse kopriklausomybę apibūdina kaip „ypatingą būklę, kuri charakterizuojama susirūpinimu ir kraštutine priklausomybės forma (emocinė, socialinė ir kartais fizinė) nuo žmogaus ar subjekto. Galų gale ši priklausomybė nuo kito virsta patologine būkle, kuri veikia visus kopriklausomo santykius”. Sharon Wegscheider -Cruse identifikuoja konkrečias savybes, kurios asocijuojasi su kopriklausomybe, apima kopriklausomybės vidinius psichologinius ir elgesio aspektus ir atitinka visuotinai pripažintas cheminėms priklausomybėms savybes: neigimas, kompulsyvumas, jausmų užšaldymas, žema savivertė, medicininės komplikacijos, susijusios su stresu (16).

1. Bituma apibrėžia kopriklausomybę tarpasmeninių santykių požiūriu, tvirtindama, kad „kopriklausomas asmuo yra tas, kuris leidžia kitam žmogui savo elgesiu daryti jam įtakotą ir kas yra apsėstas to žmogau elgesio kontrolės idėjos”. Ji turi omenyje, kad kopriklausomas žmogus reaguoja į “problemas, skausmus, gyvenimą ir elgesį” savo pačių ir aplinkinių, užuot laikantis prisitaikančio (adaptyvinio) elgesio (13). E. Larsen apibrėžia kopriklausomybę kaip būsena iš “tų pralaimėjimų, įgytų elgesio formų, kurios susilpnina mūsų sugebėjimą inicijuoti arba dalyvauti santykiuose, pagrįstuose meile”. Šis apibrėžimas akcentuoja elgesio ir tarpasmeninius priklausomybės aspektus, bei tą vaidmenį, kurį socialinis išmokimas vaidina šitos būsenos vystymesi. E. Larseno nuomone, kopriklausomi asmenys kenčia dėl nepakankamų įgūdžių, reikalingų sveikiems santykiams formuoti ir išlaikyti (14).
2. L. Fischer, L. Spann, D. W. Crawford kopriklausomybę apibūdina kaip asocialių santykių su kitais žmonėmis modelį, kuriam būdinga pernelyg didelis dėmesys ne savajam „AŠ”, jausmų išraiškos ir asmeninės prasmės stoka, susidarę iš santykių su kitais (22). Vienoje iš konferencijų apie Kopriklausomybe (JAV, Arizona, 1989) buvo suformuotas toks apibrėžimas: Kopriklausomybė – stabili skausminga priklausomybė nuo kompulsinio elgesys formų ir nuo kitų žmonių nuomonės, bandant įgyti pasitikėjimą savimi, įprasminti savo reikšmingumą ir apibrėžti save kaip asmenybę”(12).

Netiesioginį priklausomybė, tokiame plačiame suvokime, egzistuoja per visa žmonijos istoriją. Be to įvairūs stereotipiniai elgesio modeliai ir jausmai sukelti šios ligos, esantys ne kas kita, kaip patologinės priklausomybės pasireiškimas, yra priimami ir patvirtinami visuomenės kaip idealas ir yra įsišakniję kultūrinėse tradicijose, propaguojami meno ir literatūros, pasireiškia santykiuose su religija. Tokiu būdu, netiesioginė priklausomybė gali paveikti visas žmogaus gyvenimo sritis, įtakoti visus žmogaus santykius su išoriniu pasauliu, savimi ir Dievu. Ji yra priežastinis pagrindas tokių socialinių ligų visuomenėje, kaip alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo pinigų, valdžios, sekso ir kt. Tokia netiesioginės priklausomybės terminologijos įvairovė, leidžia manyti, kad šis reiškinys buvo ir yra iki šiol plačiai nagrinėjamas ir aktualus. Kaip pabrėžia Cermak, netiesioginė priklausomybė priklauso sudėtingiausių psichologinių sąvokų kategorijai, nes kartu apima intrapsichinę ir tarpasmeninę dinamiką (26). Šis sutrikimas dažniau pasireiškia moterims nei vyrams ir alkoholikų bei narkomanų šeimoms (5). Hat Wegschelder-Cruse pripažįsta, kad netiesioginė priklausomybė gali pasireikšti 96 % visų gyventojų (16). Kita vertus, nė vienas iš minėtų autorių nepateikė jokio mokslinio tyrimo, kad būtų galima netiesioginės priklausomybės diagnoze paskelbti kaip ligą. Pasak D. Martin, “populiarūs darbai apie kopriklausomybę parodė reikšmingus apibrėžimų skirtumus, pagrįstus nedaugeliu mokslinių tyrimų. Esama literatūra per pastaruosius dešimtmečius rodo akivaizdų skirtingų laikų studijų panašumą: diskusijos apie tai, kurias galima rasti 40-50-ųjų metų žurnaluose, gali būti pakartotos ir šiandien su nedideliais paaiškinimais ar patikslinimais. Diskusijose dėl pasekmių gydymo, mes randame ne tik tai, kad nėra bendros pozicijos, bet ir beveik palaikymo nebuvimą tų pozicijai, kurie siūlo kopriklausomybę laikyti liga” (25). Taip pat yra labai mažai mokslinių žinių remiančių kopriklausomybės, kaip psichinio sutrikimo, sąvoką, nes nėra statistiškai pagrįstų duomenų. Tokiu būdu, nepaisant daugybinių įrodymų egzistavimą apie žmonių kančią nuo būdingo sutrikimo, žinomo kaip “priklausoma asmenybė” ir, kad šie bruožai gali įtakoti priklausomo nuo cheminių medžiagų asmens patrauklumą tokiam asmeniui, nėra empirinių įrodymų įrodančių, kad tarp asmenų turinčių priklausomybę nuo cheminių medžiagų ir disfunkcinių asmenų, išsivysto charakteriologinis sutrikimas, vadinamas kopriklausomybe (23). Gierymskis ir Williamsas mano, kad nėra įtikinamų įrodymų, kad daugybė elgsenos ir emocinių problemų, asocijuojamų su priklausomybe, nėra būdingi daugeliui šeimų, kurių nariai kenčia nuo lėtinės ligos, tokios kaip šizofrenija, diabetas, Alzheimerio liga ar protinis atsilikimas, vienoje ar kitoje jų vystymosi stadijoje (1).

Taiga, netiesioginė priklausomybė gali būti apibrėžiama kaip patologinė būklė, pasireiškianti giliu susitapatinimu ir stipria emocine, socialine ar net fizine priklausomybe nuo kito asmens. Tai tokia pati savidestrukcija kaip ir priklausomybė nuo medžiagų ar žalingų elgsenų. Jose abiejose yra mirtinas aspektas – savęs atsisakymas.

NAUDOTI ŠALTINIAI

1. T. Gierymskt, T. Williams, 1986. Codependency. Journal of Psychoactive Drugs, 18(1).
2. K. Horney, 1950. Neurosis in human growth. New York: Norton.
3. Е. В. Емельянова, 2008. Кризис в созависимых отношениях. Принципы и алгоритмы консультирования. СПб.: Речь.
4. Т. Millon, 1984. In R. J. Corsini (Ed.), Encyclopedia of psychology (Vol. I, p. 354). New York: John Wiley.
5. Г. И. Каплан, Б. Дж. Сэдок, 1994. Клиническая психиатрия. Медицина, Москва.
6. Е. Fromm, 1947. Man for himself. New York: Rinehart.
7. R. Subby, 1984. Inside the chemically dependent marriage: Denial and manipulation. In Co-dependency: An emerging issue.
8. C. Hurcom, A. Copello, 2000. The family and alcohol: Effects of excessive drinking and conceptualization of spouses over recent decades. Substance Use & Misuse. Vol 35, N 4.
9. A. W. Schaef, 1986. Co–dependence: Misunderstood – mistreated. San-Francisco: Harper and Row.
10. А. М. Понизовский, В. С. Ротенберг, 1987. Психологические механизмы зависимых отношений и методы их психотерапевтической коррекции. Психологический журнал., N 2.
11. В. Д Москаленко, 1991. Жены больных алкоголизмом. Вопросы психологии., N 5.
12. Е. Н. Проценко. Созависимость как психологическая категория. Статя: http://liferoute.ru/ main/15-sozavisimost-kak-psixologicheskaya-kategoriya.html
13. M. Bitama, 1987. Codependent no more. Center City. MN: Hazelden Foundation.
14. E. Larsen, 1987. Stage ii relationships: Love beyond addiction. San Francisco: Harper & Row.
15. C. L. Whitfield, 1989. Co-dependence: Our most common addiction— some physical, mental, emotional, and spiritual perspectives. Alcoholism Treatment Quarterly, N 6 (1).
16. S. Wegscheider Cruse, 1985. Choice-making: For co-dependents, adult children and spirituality seekers. Pompano Beach, FL: Health Communications, Inc.
17. P. O’Brien, M.Gaborit, 1992. Codependency: A disorder separate from chemical dependency. Journal of Clinical Psychology, 48.
18. C. L. Whitfield, 1991. Codependence: Healing the human condition. Deerfield Beach, FL: Health Communications.
19. P. H. Wright, K. D. Wright, 1991. Codependency: Addictive love, adjustive relating, or both? Contemporary Family Therapy, 13.
20. P. O’Gorman, 1993. Codependency explored: A social movement in search of definition and treatment. Psychiatric Quarterly, 64.
21. P. O’Gorman, P. Oliver-Diaz, 1987. Breaking the cycle of addiction for adult children of alcoholics. Deerfield Beach, FL: Health Communications.
22. J. L. Fischer, L. Spann, D. W. Crawford, 1991. Measuring codependency. Alcoholism Treatment Quarterly, 8.
23. American Psychiatric Association, 1987. Diagnostic and statistical manual of mental disorders. Washington: Author.
24. R. C. Subby, 1987. Lost in the shuffle: The codependent reality. Pompano Beach, FL: Health Communications, Inc.
25. D. Martin, 1988. A review of the popular literature on co-dependency. Contemporary Drug Problems.
26. T. L. Cermak, 1986. Diagnosing and treating co-dependence: A guide for professionals who work with chemical dependents, their spouses and children. Minneapolis: Johnson Institute Books.

Istoriškai netiesioginės priklausomybės sąvoka vartojama “alkoholikų”, “narkomanų” ir kitų priklausomų asmenų giminaičių ir draugų atžvilgiu, tačiau toli gražu neapsiriboja jais. Tai platesnė sąvoka, apibūdinanti skausmingus santykius tarp žmonių. Netiesioginė priklausomybė priskiriama priklausomybėms nuo subjekto ir klasifikuojama kaip priklausomybė šalia priklausomybės nuo objekto arba cheminės medžiagos (alkoholizmas, narkomanija…) bei proceso (darbaholizmas, priklausomybė nuo sekso, virtualaus pasaulio, azartinių lošimų…).

Netiesioginė priklausomybė yra labai dažnas reiškinys bet kurioje socialinėje aplinkoje. Jos formavimo pradžia gali būti priskiriama ankstyvai vaikystei. Nuo gimimo vaikas sveikoje šeimoje sprendžia eilę savo vystymosi raidos uždavinių. Visų pirma, sukuria bazinį pasitikėjimą, kuris jam suteikia saugumo jausmą, kad galėtų atsiskirti nuo savo motinos ir pradėti tyrinėti išorinį pasaulį savarankiškai. Išvysto gebėjimą būti psichologiškai nepriklausomu nuo kitų. Svarbūs įgūdžiai, įgyti gyvenimo kelyje – sugebėjimas pasikliauti vidine jėga, išreikšti savo emocijas, norus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, dalintis, sąveikauti ir valdyti agresiją, susidoroti su baimėmis, nerimu ir t.t. Šis gebėjimas suteikia unikalumo jausmą ir aiškių savo „aš” suvokimą, kas leidžia būti artimuose santykiuose su kitais žmonėmis nebijant prarasti savęs kaip asmenybės. Asmuo gali efektyviai patenkinti savo poreikius, tiesiogiai kreipiantis į kitus žmones, jeigu reikia pagalbos. Jis nepraranda teigiamo požiūrio į save, kai kiti kritikuoja.

Tam, kad žmogaus savarankiškumo vystymasis būtų sėkmingas, būtina, kad abu jo tėvai turėtų gerai išvystytą psichologinę autonomiją ir padėtų vaikui atsiskirti. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, daugelis tėvų palaiko asmenybės, atsisakymo suaugti ir pastoviai susilieti su reikšmingu “kitu”, ideologiją. Tai vyksta todėl, kad už psichologinės autonomijos stovi asmenybės laisvė, kurią neįmanoma kontroliuoti ir manipuliuoti ir apsaugo nuo neigiamos priklausomybės vystymosi. Tėvai iš disfunkcinės šeimos negali būti psichinės autonomijos pavyzdžiu, todėl provokuoja vystyti patologinį netiesioginės priklausomybės savo vaikų elgesio modelį. Disfunkcinės šeimos yra asmenybės psichinis, fizinis ir dvasinis traumos šaltinis. Žmonės iš tokių šeimų traukiasi vienas prie kito. Kopriklausomas žmogus reikalingas priklausomam žmogui, kad galėtų patenkinti savo psichopatinius poreikius (kaip aptarnaujantis personalas) ir atvirkščiai, priklausomas, reikalingas kopriklausomam žmogui, kad patenkintų savo neurotinius poreikius (prisirišimo, priklausymo, nepakeičiamumo…).

Tokie žmonės yra įtraukti į “iš kartos į kartą” psichologinio smurto perdavimo procesą. Tai vyksta pagal tokį modelį:

Kito pasirinkimo jie neturi, nes nesugeba pamatyti ir todėl jų buvimo pasaulyje pasirinkimas yra “renkuosi tai ką žinau”. Tai mokymosi sistema, kurios rėmuose parduodamas šeimos elgesio modelis, t.y. viena karta moko tokio elgesio naują kartą. Ji susidaro iš požiūrio į gyvenimą komplekso, sudaryto iš išmoktų elgesio formų ir įprastų jausmų, kurie sukelia skausmą, kuris verčia šiuos žmones pasikliauti tuo, kas nuo jų nepriklauso: likimas, sėkmė, tikimybė ar savęs vertingumas.

Kopriklausomi asmenys yra tie, kurie:

–           vienas arba abu tėvai ir/ar seneliai serga/o priklausomybe nuo cheminių medžiagų ir kitų žalingų elgsenų;

–           augo šeimoje, kurioje buvo slopinamas emocijų išreiškimas;

–           susituokę ar yra artimuose santykiuose su sergančiu priklausomybe nuo cheminių medžiagų ir kitų žalingų elgsenų.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad netiesioginė priklausomybė arba kitaip kopriklausomybė  yra šeimos liga, persiduodanti auklėjimo/išmokimo būdu, nesveiko buvimo santykyje su kitu būdas, trukdantis žmogaus vystymuisi ir pabloginantis jo sveikatą.

Tai gėris kitų labui aukojant save, kurio gyvenimo kelias grįstas į pragarą.

Neatsakingumo įtaka kitiems. Alkoholio vartojimas ne tik neigiamai veikia vartojančiojo sveikatą, bet pažeidžia ir jo šeimos gyvenimą. Neigiamą įtaką patiria ne tik vartojantysis, bet ir tie, kurie su juo yra susiję socialiniais bei dvasiniais ryšiais. Paprasčiausias pavyzdys yra nesaikingo alkoholio vartojimo sukeltų negalavimų įtaka darbingumui. Sunegalavęs žmogus negali atlikti savo pareigų, vis dažniau būna nedarbingas ir dėl to gali prarasti darbą. Išauga nelaimingų atsitikimų ar ankstyvos mirties rizika. Šie reiškiniai turi tiesioginę įtaką žmogaus šeimos gerovei.

Finansai. Finansinės problemos – tai dar vienas įtampos šeimoje šaltinis. Savaime suprantama, kad pinigai, išleisti alkoholiui, neprisideda prie šeimos gerovės ir jos poreikių užtikrinimo. Vartojančio alkoholį asmens artimiesiems tenka didesni finansiniai rūpesčiai. Dažnai alkoholio vartojimo neigiamos įtakos elgsenai pasekmės (darbo praradimas, baudos, skolos, pinigų slaptas ėmimas alkoholiui…) dar labiau apsunkina šeimos biudžetą, kuriuo rūpinasi kiti šeimos nariai.

Dvasinės pusiausvyros sutrikdymas. Ne paslaptis, kad alkoholinių gėrimų vartojimas yra dažnas reiškinys: taurelė ar butelis alaus po darbo, sulaukus svečių, susitikus su draugais bare, tostai vestuvių, krikštynų ir kitų švenčių metu ir t.t. Bet koks alkoholio vartojimas yra tiesioginis kelias į šeimos dramą. Vartojantieji alkoholinius gėrimus pradeda elgtis neatsakingai, agresyviai, orientuojasi išskirtinai tik į savo žemesniuosius poreikius, po truputį praranda kaltės ir gėdos jausmą ir t.t. Artimiesiems, šeimos nariams, draugams ir kitiems su tokiu žmogumi susijusiems asmenims dažniausiai būna gėda dėl tokio jo elgesio. Vartojančiojo elgesys priimamas neigiamai, ir pažeidžia šeimos santykius ir funkcijas. Alkoholio vartojimas daro žalingą įtaką tiek visai šeimai, tiek ir atskiriems jos nariams.

Bendravimo sutrikdymas. Visos šeimos ar atskirų jos narių vartojamas alkoholis stipriai pažeidžia šeimos narių bendravimą. Dažniausiai vartojantis alkoholį asmuo apie savo elgesio sukeltas sau ir artimiesiems problemas nenori kalbėti arba atvirkščiai, „liežuvis taip atsiriša“, jog pradeda kalbėti tai, ko neišgėręs niekada nepasakytų. Tiek vengimas bendrauti, tiek per didelė bendravimo laisvė yra dažni konfliktų šaltiniai. Dažnai paprastas reikalų aptarimas ar paprastas pokalbis virsta skandalu, įžeidinėjimais bei priekaištais. Be to, pasikeičia pokalbių turinys. Vartojantis alkoholį asmuo tampa pagrindine pokalbio tema.

Socialinio bendravimo sutrikdymas. Retai kuris alkoholį vartojančio asmens artimas žmogus gali lengvai pasakyti kaimynui, bendradarbiams ar kitiems žmonėms, kad jo artimasis turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Dažniausiai jaučiamas stiprus gėdos jausmas, kuris ir neleidžia apie tai kalbėti. Dėl nenuspėjamo alkoholį vartojančio asmens elgesio ir stiprios gėdos bei baimės būti atstumtam ir pasmerktam kitų, vengiama kviestis svečių ar eiti į svečius bei lankytis viešuose renginiuose kartu. Tokios šeimos linkusios gyventi uždarai ir vis labiau izoliuojasi nuo kitų.

Šeimos rolės. Dažnas reiškinys vartojant alkoholinius gėrimus yra pasikeitę šeimos narių vaidmenys. Paprastai geriančiojo pareigas perima kiti šeimos nariai, kol galiausiai vartojantysis alkoholį nebeatlieka jokių pareigų ir pradeda artimuosius išnaudoti savo poreikiams užtikrinti.

Gyvenimo laiko planavimas. Dar viena iš neigiamų pasekmių artimiesiems ir šeimai yra tai, kad alkoholį vartojantis žmogus tampa nenuspėjamas, todėl labai sunku planuoti savo ir šeimos laiką bei tų planų laikytis. Neužtikrintumas, ar geriantysis atliks savo pareigas (ar paims iš mokyklos vaikus, ar nupirks reikiamų maisto produktų, kada grįš namo ir kokios būklės…), ar nesutrukdys jų atlikti kitiems šeimos nariams, stipriai pažeidžia šeimos gyvenimo tvarką. Paradoksalu, tačiau nors geriantysis nustoja atlikti savo vaidmenį šeimoje, sujaukdamas šeimos gyvenimą, jis pradeda dominuoti planuojant šeimos laiką. Tai vyksta todėl, kad artimieji pradeda taikytis prie alkoholį vartojančio asmens, siekdami pasijusti nors kiek saugiau.

Ritualai ir tradicijos. Dažnai girdime, kad alkoholio vartojimas susijęs su ritualais ir tradicijomis. Tačiau dažniausiai kalbama apie tai, kaip alkoholio vartojimo atsiradimo ir palaikymo šaltinį. Tačiau mažai kalbama apie alkoholio įtaką ritualams, šventėms, šeimos tradicijoms. Tai, kas turėtų tapti pakylėjimu, artimųjų susibūrimu bendrai veiklai, tampa rūpesčiu dėl alkoholio atsargų, noru kuo greičiau ir daugiau išgerti, pergerti kitus… Ir visiškai pamirštama šių ritualų tikroji paskirtis. Vienas iš akivaizdžių alkoholio vartojimo griaunančios įtakos ritualams ar tradicijoms pavyzdžių yra išgertuvių metu pamiršti vaikai, pačios šventinės nuotaikos sugadinimas savo elgesiu (nesugebėjimas prisidėti ruošiantis šventei, pasidalinti darbais ir pareigomis, noras ne laiku spręsti problemas, aiškintis santykius…).

Smurtas. Viena iš rimtų problemų, kylančių šeimoms dėl alkoholio vartojimo yra smurtas (fizinis, psichologinis, seksualinis, finansinis). Tyrimų duomenimis, 80 proc. visų smurto atvejų tarp sutuoktinių susiję su alkoholio vartojimu (Hamilton, Collins. 1981, Powers, 1986), apie 30 proc. tėvų, kurie smurtauja prieš vaikus, yra daug geriantys (Creighton, 1984, Powers, 1986).

Poveikis vaikams. Alkoholio vartojimas daro įtaką tiek visai šeimai, tiek kiekvienam šeimos nariui, ir ypač vaikams. Distresas vaikams gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau galima išskirti ir

pagrindines sritis:

1. Asocialus elgesys arba elgesio sutrikimai. Vaikai, kurių tėvai vartoja alkoholį, pasižymi agresyviu elgesiu, taisyklių laužymu, hiperaktyvumu, pamokų praleidinėjimu, susierzinimo protrūkiais…
2. Mokymosi problemos. Tokie vaikai dažniau turi problemų mokykloje, jiems sunkiau sekasi mokytis, jie atsilieka nuo bendraamžių, dažniau elgiasi agresyviai, nelanko mokyklos.
3. Emocinės problemos. Tokie vaikai turi įvairių psichosomatinių sutrikimų nuo astmos iki naktinio šlapimo nelaikymo, negatyviai elgiasi su tėvais, pasižymi negatyviu santykiu su savo „aš“, savigrauža ir savęs kaltinimu, uždarumu, verksnumu, depresija.
4. Paauglystės problemos. Tokie vaikai anksčiau nei jų bendraamžiai patys pradeda vartoti alkoholį. Jie labiau linkę į socialinę izoliaciją, rečiau lankosi pas draugus ir kviečiasi juos pas save arba nustato labai griežtas ribas tarp gyvenimo namie ir socialinio gyvenimo, taip, kad šios sferos niekada nepersipina. Dažnai tokiems vaikams sunku sukurti stabilius santykius ir juos palaikyti. Jie bijo artimų santykių ir skaudžių pasekmių, todėl yra labiau linkę į paviršutiniškus santykius.

Šių problemų atsiradimą gali sustiprinti:

1. Smurtas šeimoje, netgi jeigu jis nenukreiptas į vaikus.
2. Konfliktas tarp tėvų. Vaikus jaudina ne tiek girtavimas, kiek dėl jo kylantys skandalai.
3. Tėvų gyvenimas skyrium, skyrybos, tėvų ar vieno iš tėvų netektis po skyrybų dėl nutrūkusio bendravimo.
4. Auklėjimo nenuoseklumas. Vaikai, kurių tėvai vartoja alkoholį, kaltę už tai, kas vyksta, prisiima sau, ir jaučiasi atsakingi už tai, kas nutinka. Todėl jie dažniau linkę į savigraužą ir žemą savivertę (34).

Esant netiesioginei priklausomybei nukenčia:

Intelektualinė sfera:

1. Atsiranda nepagrįstas tikėjimas neaiškia galia, jėga, simboliais;
2. Atsiranda neigimas;
3. Įsivyrauja vienas požiūris į situaciją;
4. Darosi sunku sukaupti dėmesį, žmogus tampa išsiblaškęs; 5.

Kyla stiprus noras viską kontroliuoti.

Emocinė sfera:

1. Stiprėja baimė ir kaltė;
2. Kyla pyktis nukreiptas į save;
3. Randasi nuotaikų svyravimai;
4. Nesugebama susitaikyti su netektimi;
5. Nesuvokiami savo poreikiai ir norai.

Asmenybės pokyčiai:

1. Blogėja savivertė;
2. Savivertė priklauso nuo partnerio vertinimo;
3. Atsiranda stiprus skriaudos ir kaltės jausmas;
4. Tampa neaiškios „aš“ ribos.

Fizinė sfera:

Į netiesioginę priklausomybę linkę asmenys paprastai turi įvairių somatinių skundų. Tai yra tokie psichosomatiniai sutrikimai kaip skrandžio opa, kolitai, galvos skausmai, hipertenzija, bronchinė astma ir kt.

Netiesiogiai priklausomiems asmenims būdinga:

• Savo poreikių, interesų, jausmų nepaisymas, ribojimas ar atsisakymas dėl:
  • Stipraus susitelkimo į kito asmens poreikius, elgesį ir problemas;
  • Stipraus noro (poreikio) užmegzti ryšį su kitu žmogumi, net jeigu tie santykiai žalingi pačio vertybėms, poreikiams ir troškimams;
  • Per didelio įsijautimo į kito asmens mintis ir jausmus, dėl kurio nesugebama atskirti jų nuo savųjų;
  • Atsakomybės prisiėmimo už visą šeimą, jų jausmus, mintis, sprendimus.
• Dėl atsakomybės prisiėmimo už visą šeimą netiesiogiai priklausomiems asmenims būdinga ne tik ignoruoti savus poreikius, bet ir stiprus noras kontroliuoti kitų šeimos narių gyvenimą, stengiantis:
  • Padėti jiems bei juos gelbėti, neatsižvelgiant į kitų norus ir gyvenimo situacijas;
  • Priimti sprendimus už kitus;
  • Įtraukti visą šeimą į geriančiojo asmens kontroliavimą, tikrinimą, sekimą;
  • Dėl noras (poreikis) apginti/apsaugoti nuo nemalonumų girtaujantį šeimos narį bei panaikinti girtavimo pasekmes, stengiasi taisyti geriančiojo klaidas, grąžinti skolas ir panašiai. Nepatirdamas savo elgesio pasekmių priklausomas nuo alkoholio žmogus nekeičia savo įpročių.
• Kai yra prisiimama tokia didelė atsakomybė, reikalavimai sau bei kontrolės poreikis labai sustiprėja. Žinant, kad žmogus ne tobulas, visko numatyti ir sukontroliuoti negali, atsiranda stipri savigrauža ir kaltės jausmas dėl savo šeimos nario priklausomybės. Tai patogu girtaujančiam šeimos nariui, nes taip jam nereikia prisiimti atsakomybės už savo elgesį. Neretai tokiais kaltinimais priklausomi asmenys piktnaudžiauja savo artimųjų sąskaita.
• Specifiniai elgesio ir mąstymo stereotipai, kurie nesąmoningai įtakoja ir valdo netiesiogiai priklausomo asmens gyvenimą (pvz., šeimą būtina išsaugoti bet kokia kaina).
• Stipri emocinė ar/ir materialinė priklausomybė nuo kito asmens, iš kurios išsivaduoti neleidžia siauras galimybių tapti nepriklausomu matymas. Dėl to netiesiogiai priklausomi asmenys nesugeba pakeisti arba nutraukti savo santykių su geriančiuoju šeimos nariu. Visa tai dar labiau sustiprina jų:
  • Nesavarankiškumą;
  • Menko savęs vertinimą;
  • Nebemokėjimą spręsti savo problemų.
• Kitų dėmesio reikalavimas sau siekiant pasijausti geriau.
• Jautimasis bejėgiu, jei šeimoje smurtaujama.
• Tolerancija agresyviam elgesiu bei stresui darbe ir t.t.
• Nuolat patiriamas socialinis nesaugumas, kuris gali virsti socialinio nerimo sutrikimais – socialine fobija, panikos sutrikimu, depresija, potrauminiu stresu ir t.t..
• Netiesiogiai priklausomo asmens šeima, kurioje yra priklausomas nuo alkoholio narys, tampa uždara, mažai bendraujanti su kitais. Girtavimo pasekmės slepiamos nuo draugų, bendradarbių ir t.t.

Tai vyksta todėl, kad priklausomas nuo cheminių medžiagų ar kito žalingo elgesio asmuo tampa svarbiausias iš visų šeimos narių, netgi jeigu tai ir nesuvokiama. Tai priklausomybė nuo priklausomybės.

Kita vertus dalinti žmones į priklausomus ir nepriklausomus, kaip į “brokuotus” ir “gerus”, būtų neteisinga. Juk tai žmogiškai egzistenciška būti priklausomu nuo ko nors. Dauguma iš mūsų turi mažiau ar daugiau liguistą priklausomybę kam nors, tik ne visi tai pripažįstame. Kaip ir tiesa tai, kad nei vienas žmogus nėra apsaugotas nuo to… Riba labiau jau išplaukusi ir sunkiai apčiuopiama. Žmogus, net nesuvokdamas to, per savo gyvenimą, gali pabuvoti abiejose barikados pusėse daugybe kartų. Kai kurie ir iš pirmo karto nuskęsta, kai kurie puikiai išlaiko pusiausvyrą ir grąžina save į komfortiškus santykius su savimi ir aplinka.

Žmonės, kurie vis dėl to, papuolė į klampius santykius su priklausomais asmenimis irgi paveikti šio destrukcinio elgesio. Tokie liguisti ir žalingi santykiai vadinami netiesiogine priklausomybe arba kopriklausomybe. Jeigu Jūs manote, kad tai ne apie jus, vis tiek rekomenduočiau perskaityti. Galbūt atpažinsite savo aplinkoje asmenį, kuris turi tokią priklausomybe. Ir galbūt, jau turėdamas šiek tiek žinių apie tai, galėsite jam padėti susivokti, kas vyksta jo gyvenime.

Labiau svarbu yra suprasti, kad netiesioginė priklausomybė, tai tokie santykiai su kitu asmeniu, kai vienas asmuo palaiko kito asmens priklausomybę, blogą psichinę ir fizinę sveikatą, nebrandumą, neatsakingumą, neproduktyvumą. Netiesioginė priklausomybė yra kankinančios priklausomybės dėl kompulsinio elgsenos modelis, kai asmuo turi pernelyg didelę priklausomybę nuo kitų žmonių patvirtinimo/pritarimo bandant rasti saugumą, palaikant savivertę ir identifikuojant save. Tai tam tikras disfunkcinis gelbstinčių santykių tipas. Tokie žmonės dažnai turi polinkį būti priklausomais nuo atsakomybės ir todėl dažnai atsiduria santykiuose, kuriuose jų pagrindinis vaidmuo yra gelbėtojas, palaikytojas, guodėjas ir draugas. Šio gelbėtojo tipo žmonės priklauso nuo to, kad kitas žmogus nesugeba patenkinti savo poreikių. Tik tokiuose santykiuose jie jaučiasi reikalingi ir nevieniši. Be to, lygindami save su priklausomu nuo ko nors asmeniu, jaučiasi kompetentingesni ir taip kelią savo savigarbą. Kita vertus, tokių gelbėtojų turėjimas yra labai naudingas priklausomybės (nuo ko nors) ligai. Žmogus gerdamas alkoholį, vartodamas narkotikus ar žaisdamas azartiniuose lošimuose ir t.t. nepatiria žalos pasekmių. Tai abipusiai liguistai naudingi santykiai abiejų žmonių ligai palaikyti.

Kita vertus, kai kalbama apie labai mažą priklausomybių gydymo efektyvumą, apeliuojama į tai, kad sergantysis vis tiek grįš į tą pačią aplinką. Iš tikrųjų šeimos aplinka gali skatinti priklausomybės recidyvą, t.y. pati šeimos tarpusavio santykių forma gali trukdyti sėkmingam priklausomo asmens sveikimo procesui. Kitais žodžiais tariant, žmonos, motinos ar kito priklausomo asmens šeimos nario elgesys trukdo sveikti. Kodėl? Nes tie patys šeimos nariai turi netiesioginę priklausomybę. Tokie santykiai gali tęstis gana ilgai, tačiau dėl neatsinaujinančių didelių emocinių, fizinių ir finansinių sąnaudų tarp abiejų pusių pradeda stiprėti nepasitenkinimas ir įtampa santykiuose.

Kaip nebūtų gaila, tačiau tik gilėjant nepasitenkinimui ir įtampai santykiuose, žmonės pradeda ieškoti pagalbos. Paprastai šie asmenys patys dėl savo pačių problemų nesikreipia į psichikos sveikatos specialistus. Jie dažnai net nesupranta, kad serga netiesiogine priklausomybe. Jie ieško pagalbos artimajam. Pagrindinis pagalbos asmenims, kuriems yra būdinga netiesioginė priklausomybė, tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos. Pokyčiai neįvyks tol, kol netiesiogiai priklausomas asmuo neišmoks prisiimti atsakomybę ne už kažkieno kito, o už savo gyvenimą, už savo gerovę, už savo laimę.

Taigi, jeigu norima, kad priklausomas žmogus nustotų elgtis su savo gyvenimu ir savim destrukciškai, reikia, kad ir artima aplinka nustotų elgtis destrukciškai su savimi ir savo gyvenimu. Vienintelis kelias yra teisingai pasidalinti atsakomybe – „mano man – tavo tau“ ir gerinti savo pasitenkinimo gyvenimu lygį.

Kaip teigė filosofas S. Kierkegoras,  laisvė įgyjama pasirinkimo aktu išsprendžiant dilemą „arba-arba“. Skamba kaip nelankstus „balta – juoda“ mąstymas, tačiau tai nėra taip… Poetas Matthias Claudius labai tiksliai paaiškino, kad ne tas yra laisvas, kas daro, ką nori, bet tas yra laisvas, kas nori daryti, ką privalo. O ką žmogus privalo ir ko ne? Dar viena gyvenimo nežinomybė. Todėl laisvė – visą gyvenimą trunkantis mokymasis, ji turi būti nuolat ieškoma ir kuriama. Pasirinkus laisvę, žmogaus gyvenimas užpildomas baime – pasirinkus vieną galimybę, atsisakoma kitų. Ir tada mintys pradeda suktis: O ar gerai pasirinkau? Ar nesuklysiu?…. ???? Vidinės derybos „už ir prieš“ tikrai nekelia malonumo. Mąstymo verpetai verčia kūną įsitempti, galūnės tampa neramios. Po tokių vidinių draskymų, ramybė įmanoma tik tada, kai žmogus yra pasiruošęs imtis atsakomybę už save ir pasaulį. Jeigu paklaustumėte kaip aš suvokiu laisvę, tai pasakyčiau, kad man ji yra pasirinkimas būti savimi ir atsakomybės už savo pasirinkimą prisiėmimas.

Priešingoje laisvės pusėje gyvena priklausomybė. Dažnai ji asocijuojasi su blogiu, tačiau tai ne visai taip. Laisvė labai išgrynina žmogaus prigimtinę vienatvę ir tam, kad mums būtų ne taip baisu eiti savo gyvenimo keliu, mes turime poreikį būti ko nors dalimi, priklausyti kažkam plačiau nei tik „Aš“, tvarkytis su savo poreikiais ne tik vidinių resursų sąskaita, pailsėti nuo atsakomybės perduodant ją kam nors ir t.t. Priklausomybės poreikį mes galime tenkinti priklausydami šeimai, bendruomenei, pomėgių grupei, draugų ratui, pasiduodami į kokios nors idėjos įgyvendinimą, pomėgį, potraukį ir t.t. Realiai, tai mes ir be didelių pastangų visada esame nuo ko nors priklausomi: deguonis, maistas, saugumas ir kt…. Kai pradedi suvokti, kad jau nuo gyvybės užsimezgimo mus pasaulis padaro priklausomus nuo savęs, tai papildomų priklausomybių kurti net nereik… Mes jau esame priklausomi ir laisvi tuo pačiu metu.

Viskas gerai, kai šios dvi jėgos yra balanse, bet jeigu viena iš jų pradeda dominuoti, tada jau problema…. Laisvė be atsakomybės – iškrypimas, savivaliavimas, egocentrizmas, didybė, „tik aš pats/pati“ – perdegimas, depresija…. Kai atsisakome savęs, ištrinam savo ribas ir gyvename dėl „kitų svarbesnių“, atiduodame atsakomybę už tai ką darome kitiems, psichoaktyviom medžiagom ar dar kam… – turime destrukciją… Realiai, tai vienu atveju išsipučiam kaip burbulas, kol sprogstame, kitu susitraukiame kol nusižudome.

Kaip išlaikyti pusiausvyra tarp to, ko negalime išvengti? Balansą tarp laisvės ir priklausomybės gali žmogui padėti palaikyti:

1. Savęs tikrinimas – periodiškai atliekame savianalizę reflektuojant į tai, kaip ir kuo aš gyvenu.
2. Stimulų kontrolė – keičiame įprastinėje aplinkos esančias priežastis, kurios skatina netinkamo elgesio atsiradimą.
3. 3. Atsako keitimas – probleminį elgesį keičiame alternatyviu, kuris yra nesuderinamas arba jo negalima atlikti kartu su problemišku elgesiu, t. y. keičiame savo įpročius, ritualus.

Pagalbos tikslai/galimybės:

Egzistencinė. Padėti žmogui vėl pradėti gyventi autentiškai – t.y. suprastų, kad pasirinko klaidingai, įsisąmonintų, kad tam tikros priklausomybės varžomas gyvenimas yra pasekmė klaidingo pasirinkimo ir suprastų, jog atsakomybė už jo veiksmus priklauso tik jam. Egzistencinės psichologijos atstovai tiki, kad priklausomybė nėra „visam gyvenimui“: jei žmogus laisva valia ją pasirinko, tai laisva valia gali jos ir atsisakyti.

Bioheiveristinė. Padėti nustatyti elgesį, kuris įtakoja priklausomybę ir pakeisti tą elgesį tinkamesniu. Remiantis šiuo požiūriu pagrindinė problema yra ne tame, ar priklausomybė yra liga, bet ar priklausomybę turintis žmogus gali išmokti pakeisti savo probleminį elgesį. Nepageidaujamą elgesį susiejus su nemaloniais jausmais (kas ir yra realybėje), motyvuojamas vengti. Reikia išlavinti efektyvesnes tarpasmenines reakcijas į socialines situacijas, kurios skatina netinkamą elgesį. Pvz., kategoriškumo mokymas gali būti naudojamas išmokyti alkoholiką, kaip atsispirti visuomenės spaudimui vartoti alkoholį. Keičiant elgesį reikia keisti tiek patį elgesį, tiek jo atsiradimo priežastis, tiek galimas pasekmes.

Kognityvinė. Pagelbėti žmogui padėti sau pačiam išspręsti problemą. Orientuotis į naują išmokimą, pakeičiant mąstymą, gyventi kitaip. Sutelkus savo dėmesį į tas mintis ir vaizdinius, kurie kelia diskomfortą, verčia žlugdyti save, juos įsisąmoninti ir nusakyti. Kad pasikeistų mąstymas, labai svarbu suvokti ar tai ką mąstau „aš žinau“ ar „aš suvokiu“. Svarbu atsisakyti įpročio save laikyti visų įvykių centru. Mąstymo sutrikimas atsiranda, kai suteikiama asmeninė reikšmė tiems įvykiams ir reiškiniams, su kuriais neturime tiesioginio ryšio. Žmogus gyvenime vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Priklausomybės atveju, dažnai vadovaujasi nerealistiškomis, per griežtomis, kurios trukdo prisitaikyti. Pakeitus neadaptyvias taisykles į adaptyvias, lengviau keisti mąstymą. Pokyčiai mąstymo procese padeda įgyti reikiamų socialinių įgūdžių, kurie padeda prisitaikyti realybėje.

Pagal kognityvinę teoriją priklausomybių priežastimis gali būti:

• Žmogaus daromos prielaidos ir jo pasirinkta pozicija, kuri yra klaidinga.
• Kognityviniu požiūriu (jeigu nėra organinės patologijos) priklausomybė gali būti suvokiama kaip mąstymo sutrikimas (rodantis sutrikusią psichiką).
• Kadangi žmogus nuolat interpretuoja savo patyrimą, tai priklausomybės atveju, ši interpretacija yra klaidinga, pasireiškianti tikrovės neatitinkančiomis mintimis. Kurių pasekoje daromos nukrypusiomis nuo logikos išvadomis.

Pagal biheivioristinę teoriją priklausomybių priežastimis gali būti:

• Elgesys yra išmokstamas. Taigi, priklausomybės irgi yra išmokimo rezultatas.
• Priklausomybė – sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai daug kartų.
• Priklausomybė išsivysto, kai tam tikras elgesys pradeda teikti pasitenkinimą, ir šis elgesys nėra baudžiamas. Pasitenkinimu gali būti laimėta suma lošiant, didesnis draugų būrys vartojant narkotikus ar geresnė savijauta rūkant. Taigi, tai suradimas kažko teigiamo tam tikrame elgesyje. Laikinas įtampos sumažinimas ar nuotaikos pakilimas, sukeltas tam tikros veiklos ar medžiagų, padidina tikimybę, kad žmogus sieks šios būsenos vėl. Medžiagos ar veiklos poveikis, teikiantis pasitenkinimą veda prie to, kad žmogus galiausiai pradeda užsiiminėti tam tikra veikla dažniau, pabando didesnę dozę psichoaktyviųjų medžiagų ar kitų jų vartojimo metodų.
• Kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingas reakcijas. Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja (pvz., vartojant narkotikus, pirminė reakcija – malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija, t.y. nemalonumas, blogumas, atsiradęs nepavartojus narkotikų, galiausiai pradeda dominuoti ir neigiamų padarinių vengimas pakeičiamas malonumo siekimu, kaip motyvacija vartoti narkotikus).

Pagal egzistencinę teoriją priklausomybių priežastimis gali būti:

• Tai žmogaus būties problema (Dasein – atvirumas pasauliui), kurio realybė reiškiasi per žmogaus išgyvenamas prasmes, todėl nėra visiems vienodos realybės. Negalima suprasti žmogaus tiriant jo organizmą ar psichiką, reikia tirti asmens pasaulį.
• Mes esam determinuoti realybės, bet nepaisant to, turime nugyventi savo likimą, pasiekti autentiškumą. T.y., žmogus įmetamas į šį pasaulį, kuris turi savo taisykles, jau susiklosčiusią istoriją ir t.t., tačiau mūsų tikslas – autentiškas gyvenimas, kuomet leidžiame sau laisvai jausti, mąstyti, kalbėti, elgtis – taip, kaip yra iš tiesų, kuriame remiamės savo, o ne kitų žmonių vertybėmis, tikslais, asmenybe, nepaisant vidinio/išorinio spaudimo elgtis kitaip. Tai atvirumas su savimi ir kitais, ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Tai gyvenimas, kuriame sutampa jausmai, mintys, žodžiai ir veiksmai. Autentiškai gyventi reiškia priimti savo egzistencinį pagrindą ir atsakomybę už savo likimą. Autentiškai gyvenantis žmogus yra laisvas realizuodamas savo būties galimybes egzistavimo pagrindo rėmuose (jas suderinti).
• Priklausomybės atveju, Žmogus gyvena neautentišką gyvenimą, atsisakant priimti savo egzistencijos pagrindą, o atsakomybę už savo egzistenciją toks žmogus priskiria ne sau, o kokioms nors išorinėms jėgoms.
• Vienas iš svarbiausių gyvenimo tiesų yra tai, kad žmogus yra laisvas rinktis ir tik pats atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kuo jis taps ir ką jis veiks. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save. Sustojimas šiame kelyje reiškia sustingimą kažkokioje jau pasiektoje būsenoje, tos būsenos absoliutizaciją ir tuo pačiu autentiškumo praradimą.
• Tačiau vienos galimybės pasirinkimas reiškia, kad bus atmesta kita galimybė.
• Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, nuobodulio baimių ir įvairių sutrikimų. Taip yra todėl, jog pasirinkimo laisvė negarantuoja, jog bus pasirinkta išmintingai. Žmonės gali realizuoti savo galimybes arba nusisukti nuo jų, t.y pasirinkti autentišką arba neautentišką gyvenimą. Abu pasirinkimai yra laisvi, tačiau šių pasirinkimų pasekmes yra skirtingos. Kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį, jis patenka į ligos būseną.
• Priklausomybė – tai pasikartojantys, su malonumo ieškojimu susiję veiksmai. Iš pradžių asmuo eksperimentuoja, po to minėtini veiksmai tampa reguliariais, dar vėliau intensyviais, kol galiausiai išsivysto psichologinė ir/arba fizinė priklausomybė.
• Tolerancija, nutraukimo sindromas, saviapgaulė, valios praradimas bei dėmesio nukreipimas – penki pagrindiniai požymiai būdingi tikrajai priklausomybei.
• Iki šiol nėra vieningai nuspręsta, ar priklausomybę galima laikyti liga. Mintis, kad priklausomybė yra liga, buvo pasiūlyta pateisinti daugybei malonumo siekio sukeltų poelgių. Tačiau ilgainiui priklausomybės sąvoka plačiojoje literatūroje pradėta vartoti kaip universalus pasiteisinimas ne tik neįveikiamam ir trikdančiam elgesiui, bet ir kitam socialiai nepriimtinam elgesiui. Todėl egzistencialistai priklausomybės nelaiko liga, kuri būna „siųsta likimo“ ar pan. Priklausomybę jie veikiau traktuoja kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujantis elgesys. Požiūris į priklausomybę kaip į ligą gali sumenkinti pasitikėjimą savimi ir norą keisti savo įpročius, nes perša mintį, kad negydant priklausomybės „neįmanoma įveikti“. Tačiau tai prieštarautų pagrindiniam egzistencializmo principui, kad asmuo yra atsakingas už savo likimą.
• Nepaisant to, jog žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimai yra determinuoti aplinkos. Įvairūs aplinkos faktoriai praplečia asmens galimybę klysti. Aplinka nenulemia asmens elgesio, tačiau gali įtakoti jo pasirinkimą.

Durys visada turi dviejų priešingų krypčių judėjimo galimybę. Kaip įėjai, taip gali ir išeiti. Tačiau yra vienas svarbus niuansas. Turi surasti duris – per kurias įėjai.