Kas yra netiesioginė priklausomybė?

Netiesioginė priklausomybė – (angl. Co-dependent) kuomet priklausomybe sergančių asmenų šeimos nariai tampa sergantys „emociškai“. Tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga. Tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus. Šia priklausomybe sergantis asmuo taip rūpinasi kitais, kad ima neigti save – savo poreikius, interesus, emocijas, visa tai, kas jis iš tikrųjų yra.

Istoriškai netiesioginės priklausomybės sąvoka vartojama “alkoholikų”, “narkomanų” ir kitų priklausomų asmenų giminaičių ir draugų atžvilgiu, tačiau toli gražu neapsiriboja jais. Tai platesnė sąvoka, apibūdinanti skausmingus santykius tarp žmonių. Netiesioginė priklausomybė priskiriama priklausomybėms nuo subjekto ir klasifikuojama kaip priklausomybė šalia priklausomybės nuo objekto arba cheminės medžiagos (alkoholizmas, narkomanija…) bei proceso (darbaholizmas, priklausomybė nuo sekso, virtualaus pasaulio, azartinių lošimų…).

Netiesioginė priklausomybė yra labai dažnas reiškinys bet kurioje socialinėje aplinkoje. Jos formavimo pradžia gali būti priskiriama ankstyvai vaikystei. Nuo gimimo vaikas sveikoje šeimoje sprendžia eilę savo vystymosi raidos uždavinių. Visų pirma, sukuria bazinį pasitikėjimą, kuris jam suteikia saugumo jausmą, kad galėtų atsiskirti nuo savo motinos ir pradėti tyrinėti išorinį pasaulį savarankiškai. Išvysto gebėjimą būti psichologiškai nepriklausomu nuo kitų. Svarbūs įgūdžiai, įgyti gyvenimo kelyje – sugebėjimas pasikliauti vidine jėga, išreikšti savo emocijas, norus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, dalintis, sąveikauti ir valdyti agresiją, susidoroti su baimėmis, nerimu ir t.t. Šis gebėjimas suteikia unikalumo jausmą ir aiškių savo „aš” suvokimą, kas leidžia būti artimuose santykiuose su kitais žmonėmis nebijant prarasti savęs kaip asmenybės. Asmuo gali efektyviai patenkinti savo poreikius, tiesiogiai kreipiantis į kitus žmones, jeigu reikia pagalbos. Jis nepraranda teigiamo požiūrio į save, kai kiti kritikuoja.

Tam, kad žmogaus savarankiškumo vystymasis būtų sėkmingas, būtina, kad abu jo tėvai turėtų gerai išvystytą psichologinę autonomiją ir padėtų vaikui atsiskirti. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, daugelis tėvų palaiko asmenybės, atsisakymo suaugti ir pastoviai susilieti su reikšmingu “kitu”, ideologiją. Tai vyksta todėl, kad už psichologinės autonomijos stovi asmenybės laisvė, kurią neįmanoma kontroliuoti ir manipuliuoti ir apsaugo nuo neigiamos priklausomybės vystymosi. Tėvai iš disfunkcinės šeimos negali būti psichinės autonomijos pavyzdžiu, todėl provokuoja vystyti patologinį netiesioginės priklausomybės savo vaikų elgesio modelį. Disfunkcinės šeimos yra asmenybės psichinis, fizinis ir dvasinis traumos šaltinis. Žmonės iš tokių šeimų traukiasi vienas prie kito. Kopriklausomas žmogus reikalingas priklausomam žmogui, kad galėtų patenkinti savo psichopatinius poreikius (kaip aptarnaujantis personalas) ir atvirkščiai, priklausomas, reikalingas kopriklausomam žmogui, kad patenkintų savo neurotinius poreikius (prisirišimo, priklausymo, nepakeičiamumo…).

Tokie žmonės yra įtraukti į “iš kartos į kartą” psichologinio smurto perdavimo procesą. Tai vyksta pagal tokį modelį:

Kito pasirinkimo jie neturi, nes nesugeba pamatyti ir todėl jų buvimo pasaulyje pasirinkimas yra “renkuosi tai ką žinau”. Tai mokymosi sistema, kurios rėmuose parduodamas šeimos elgesio modelis, t.y. viena karta moko tokio elgesio naują kartą. Ji susidaro iš požiūrio į gyvenimą komplekso, sudaryto iš išmoktų elgesio formų ir įprastų jausmų, kurie sukelia skausmą, kuris verčia šiuos žmones pasikliauti tuo, kas nuo jų nepriklauso: likimas, sėkmė, tikimybė ar savęs vertingumas.

Kopriklausomi asmenys yra tie, kurie:

–           vienas arba abu tėvai ir/ar seneliai serga/o priklausomybe nuo cheminių medžiagų ir kitų žalingų elgsenų;

–           augo šeimoje, kurioje buvo slopinamas emocijų išreiškimas;

–           susituokę ar yra artimuose santykiuose su sergančiu priklausomybe nuo cheminių medžiagų ir kitų žalingų elgsenų.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad netiesioginė priklausomybė arba kitaip kopriklausomybė  yra šeimos liga, persiduodanti auklėjimo/išmokimo būdu, nesveiko buvimo santykyje su kitu būdas, trukdantis žmogaus vystymuisi ir pabloginantis jo sveikatą.

Tai gėris kitų labui aukojant save, kurio gyvenimo kelias grįstas į pragarą.