Aš laisvas ne todėl, kad aš noriu būti laisvas, o todėl, kad aš renkuosi būti savimi

Laisvė ir priklausomybė – viena iš svarbiausių žmogaus dilemų.

Kaip teigė filosofas S. Kierkegoras,  laisvė įgyjama pasirinkimo aktu išsprendžiant dilemą „arba-arba“. Skamba kaip nelankstus „balta – juoda“ mąstymas, tačiau tai nėra taip… Poetas Matthias Claudius labai tiksliai paaiškino, kad ne tas yra laisvas, kas daro, ką nori, bet tas yra laisvas, kas nori daryti, ką privalo. O ką žmogus privalo ir ko ne? Dar viena gyvenimo nežinomybė. Todėl laisvė – visą gyvenimą trunkantis mokymasis, ji turi būti nuolat ieškoma ir kuriama. Pasirinkus laisvę, žmogaus gyvenimas užpildomas baime – pasirinkus vieną galimybę, atsisakoma kitų. Ir tada mintys pradeda suktis: O ar gerai pasirinkau? Ar nesuklysiu?…. ???? Vidinės derybos „už ir prieš“ tikrai nekelia malonumo. Mąstymo verpetai verčia kūną įsitempti, galūnės tampa neramios. Po tokių vidinių draskymų, ramybė įmanoma tik tada, kai žmogus yra pasiruošęs imtis atsakomybę už save ir pasaulį. Jeigu paklaustumėte kaip aš suvokiu laisvę, tai pasakyčiau, kad man ji yra pasirinkimas būti savimi ir atsakomybės už savo pasirinkimą prisiėmimas.

Priešingoje laisvės pusėje gyvena priklausomybė. Dažnai ji asocijuojasi su blogiu, tačiau tai ne visai taip. Laisvė labai išgrynina žmogaus prigimtinę vienatvę ir tam, kad mums būtų ne taip baisu eiti savo gyvenimo keliu, mes turime poreikį būti ko nors dalimi, priklausyti kažkam plačiau nei tik „Aš“, tvarkytis su savo poreikiais ne tik vidinių resursų sąskaita, pailsėti nuo atsakomybės perduodant ją kam nors ir t.t. Priklausomybės poreikį mes galime tenkinti priklausydami šeimai, bendruomenei, pomėgių grupei, draugų ratui, pasiduodami į kokios nors idėjos įgyvendinimą, pomėgį, potraukį ir t.t. Realiai, tai mes ir be didelių pastangų visada esame nuo ko nors priklausomi: deguonis, maistas, saugumas ir kt…. Kai pradedi suvokti, kad jau nuo gyvybės užsimezgimo mus pasaulis padaro priklausomus nuo savęs, tai papildomų priklausomybių kurti net nereik… Mes jau esame priklausomi ir laisvi tuo pačiu metu.

Viskas gerai, kai šios dvi jėgos yra balanse, bet jeigu viena iš jų pradeda dominuoti, tada jau problema…. Laisvė be atsakomybės – iškrypimas, savivaliavimas, egocentrizmas, didybė, „tik aš pats/pati“ – perdegimas, depresija…. Kai atsisakome savęs, ištrinam savo ribas ir gyvename dėl „kitų svarbesnių“, atiduodame atsakomybę už tai ką darome kitiems, psichoaktyviom medžiagom ar dar kam… – turime destrukciją… Realiai, tai vienu atveju išsipučiam kaip burbulas, kol sprogstame, kitu susitraukiame kol nusižudome.

Kaip išlaikyti pusiausvyra tarp to, ko negalime išvengti? Balansą tarp laisvės ir priklausomybės gali žmogui padėti palaikyti:

1. Savęs tikrinimas – periodiškai atliekame savianalizę reflektuojant į tai, kaip ir kuo aš gyvenu.
2. Stimulų kontrolė – keičiame įprastinėje aplinkos esančias priežastis, kurios skatina netinkamo elgesio atsiradimą.
3. 3. Atsako keitimas – probleminį elgesį keičiame alternatyviu, kuris yra nesuderinamas arba jo negalima atlikti kartu su problemišku elgesiu, t. y. keičiame savo įpročius, ritualus.