Priklausomo žmogaus įtaka artimiesiems
Psichoaktyvių medžiagų vartojimas sukelia problemų ne tik tiems, kurie jas vartoja, bet ir jų artimiesiems. Jeigu gerai apsidairysime ir įsižiūrėsime į kitų žmonių gyvenimus, tai pastebėsime, kad nėra nei vieno žmogaus, kuris neturėtų savo aplinkoje liguistai priklausomo nuo ko nors žmogaus. Jei ne šeimoje, tai giminėje, draugų rate, kaimynų ir t.t. tarpe kiekvienas iš mūsų surasime tokį asmenį. Neigti, kad tokie žmonės neįtakoja mūsų gyvenimo, būtų toli gražu ne tiesa. Tačiau kita vertus santykio su jais ydingumo stiprumas pasireiškia nevienodai. Vienus tai paveikia ir įklampina į santykių liūną, kitus tik nemaloniai traumuoja, o dar kitiems – tai tiesiog laikinas diskomfortas.
Kita vertus dalinti žmones į priklausomus ir nepriklausomus, kaip į “brokuotus” ir “gerus”, būtų neteisinga. Juk tai žmogiškai egzistenciška būti priklausomu nuo ko nors. Dauguma iš mūsų turi mažiau ar daugiau liguistą priklausomybę kam nors, tik ne visi tai pripažįstame. Kaip ir tiesa tai, kad nei vienas žmogus nėra apsaugotas nuo to… Riba labiau jau išplaukusi ir sunkiai apčiuopiama. Žmogus, net nesuvokdamas to, per savo gyvenimą, gali pabuvoti abiejose barikados pusėse daugybe kartų. Kai kurie ir iš pirmo karto nuskęsta, kai kurie puikiai išlaiko pusiausvyrą ir grąžina save į komfortiškus santykius su savimi ir aplinka.
Žmonės, kurie vis dėl to, papuolė į klampius santykius su priklausomais asmenimis irgi paveikti šio destrukcinio elgesio. Tokie liguisti ir žalingi santykiai vadinami netiesiogine priklausomybe arba kopriklausomybe. Jeigu Jūs manote, kad tai ne apie jus, vis tiek rekomenduočiau perskaityti. Galbūt atpažinsite savo aplinkoje asmenį, kuris turi tokią priklausomybe. Ir galbūt, jau turėdamas šiek tiek žinių apie tai, galėsite jam padėti susivokti, kas vyksta jo gyvenime.
Labiau svarbu yra suprasti, kad netiesioginė priklausomybė, tai tokie santykiai su kitu asmeniu, kai vienas asmuo palaiko kito asmens priklausomybę, blogą psichinę ir fizinę sveikatą, nebrandumą, neatsakingumą, neproduktyvumą. Netiesioginė priklausomybė yra kankinančios priklausomybės dėl kompulsinio elgsenos modelis, kai asmuo turi pernelyg didelę priklausomybę nuo kitų žmonių patvirtinimo/pritarimo bandant rasti saugumą, palaikant savivertę ir identifikuojant save. Tai tam tikras disfunkcinis gelbstinčių santykių tipas. Tokie žmonės dažnai turi polinkį būti priklausomais nuo atsakomybės ir todėl dažnai atsiduria santykiuose, kuriuose jų pagrindinis vaidmuo yra gelbėtojas, palaikytojas, guodėjas ir draugas. Šio gelbėtojo tipo žmonės priklauso nuo to, kad kitas žmogus nesugeba patenkinti savo poreikių. Tik tokiuose santykiuose jie jaučiasi reikalingi ir nevieniši. Be to, lygindami save su priklausomu nuo ko nors asmeniu, jaučiasi kompetentingesni ir taip kelią savo savigarbą. Kita vertus, tokių gelbėtojų turėjimas yra labai naudingas priklausomybės (nuo ko nors) ligai. Žmogus gerdamas alkoholį, vartodamas narkotikus ar žaisdamas azartiniuose lošimuose ir t.t. nepatiria žalos pasekmių. Tai abipusiai liguistai naudingi santykiai abiejų žmonių ligai palaikyti.
Kita vertus, kai kalbama apie labai mažą priklausomybių gydymo efektyvumą, apeliuojama į tai, kad sergantysis vis tiek grįš į tą pačią aplinką. Iš tikrųjų šeimos aplinka gali skatinti priklausomybės recidyvą, t.y. pati šeimos tarpusavio santykių forma gali trukdyti sėkmingam priklausomo asmens sveikimo procesui. Kitais žodžiais tariant, žmonos, motinos ar kito priklausomo asmens šeimos nario elgesys trukdo sveikti. Kodėl? Nes tie patys šeimos nariai turi netiesioginę priklausomybę. Tokie santykiai gali tęstis gana ilgai, tačiau dėl neatsinaujinančių didelių emocinių, fizinių ir finansinių sąnaudų tarp abiejų pusių pradeda stiprėti nepasitenkinimas ir įtampa santykiuose.
Kaip nebūtų gaila, tačiau tik gilėjant nepasitenkinimui ir įtampai santykiuose, žmonės pradeda ieškoti pagalbos. Paprastai šie asmenys patys dėl savo pačių problemų nesikreipia į psichikos sveikatos specialistus. Jie dažnai net nesupranta, kad serga netiesiogine priklausomybe. Jie ieško pagalbos artimajam. Pagrindinis pagalbos asmenims, kuriems yra būdinga netiesioginė priklausomybė, tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos. Pokyčiai neįvyks tol, kol netiesiogiai priklausomas asmuo neišmoks prisiimti atsakomybę ne už kažkieno kito, o už savo gyvenimą, už savo gerovę, už savo laimę.
Taigi, jeigu norima, kad priklausomas žmogus nustotų elgtis su savo gyvenimu ir savim destrukciškai, reikia, kad ir artima aplinka nustotų elgtis destrukciškai su savimi ir savo gyvenimu. Vienintelis kelias yra teisingai pasidalinti atsakomybe – „mano man – tavo tau“ ir gerinti savo pasitenkinimo gyvenimu lygį.