Koks gi skirtumas tarp sveikų ir priklausomų santykių

Jeigu pasižiūrėtume iš šalies, juk visiems žmonėms būdingas laisvės ir priklausomybės poreikis, todėl kyla klausimas: koks gi skirtumas tarp sveikų ir priklausomų santykių (kopriklausomi). Kad tai, apie ką rašau yra ne tik mano nuomonė, bet yra ir tai kas yra – leiskite man pasiremti išmintingų žmonių nuomone.

Yalomo teigimu, subrendusi meilė nėra savininkiška meilė, ji gerbia ir žavisi savo partneriu ir neišnaudoja jo savo poreikių tenkinimui. Ji duoda pasitenkinimo jausmą ir gyvenimo harmoniją. Joje yra mažai nerimo ir priešiškumo (nors, žinoma, ji gali priversti nerimauti dėl kito) (3). Hornei teigimu, sveiki suaugę asmenys gali savarankiškai egzistuoti vienas be kito, tačiau jie turi poreikį fiziniam ir emociniam buvimui kartu, kito palaikymui ir rūpinimuisi. Hornei supratimu, tokią tarpusavio priklausomybę būtina asmeniniam augimui ir savo individualumo realizacijai. Tačiau, kai mes pradedame per daug pasikliauti kitais, norėdami pajusti pasitenkinimo ir savasties jausmą, vystosi neurozė. Šį priklausomybės tipą Hornei vadina „pasišalinimo sprendimu”. Sunkesniu atveju, šita priklausoma tarpasmeninė orientacija gali sukelti “liguistą priklausomybę”, kuri vystosi tada, kai poreikis būti mylimam virsta beviltišku poreikiu ir kitų dėmesio reikalavimu (2). Subby manymu, kopriklausomi žmonės kuria savo gyvenimą aplink vertybes ir standartus kitų žmonių ir patiria problemas artimuose santykiuose, bejėgiškumo jausmą, turi aukštą poreikį kitų pritarimui ir jaučia nerealistiškus lūkesčius tam, kas liečia savigarbą (24). Galima sakyti, kad netiesioginė priklausomybė yra labai stipriai orientuota į kitų žmonių gyvenimus (17, 18).

Analogiškai žiūrint į kopriklausomybę kaip į meilę, kuri veda prie pripratimo santykiuose, O’Gorman pasiūlė netiesioginės priklausomybės sąvoką – “naudingu bejėgiškumu” (20, 21). Ši sąvoka reikštų, kad šis sindromas yra naudingai įgytas ir jis gali būti išgydomas, todėl O’Gorman manymu, ši sąvoka gali padėti kopriklausomams asmenims pajausti save komfortiškai ant tiek, kad išdrįstų kreipsis pagalbos (20, 21). Tačiau dauguma autorių į netiesioginę priklausomybę žiūri kaip į liguistą (skausmingą) procesą (kaip ir bet kuri kita priklausomybė), kuris, jeigu negydysime, su laiku tik blogės.

Schaef teigia, kad daugelis psichologinių ir elgesio problemų yra „priklausomybės proceso” pasireiškimas – bendrojo ligos proceso, kuris yra tiek alkoholizmo, tiek kopriklausomybės pagrindas, apraiška. Jos manymu, kopriklausomybės kompulsinis aspektas gali pereiti į darbaholizmą, priklausomybę nuo santykių, priklausomybę nuo lošimų, bulimiją ir apetito praradimą (9).

Whitfield netiesioginei priklausomybei apibūdinti naudojo sąvokas “koalkoholikas”, o “koalkoholizmą” apibūdina kaip „problema, pasireiškiančią prasta sveikata, neadaptyviu ir probleminiu elgesiu, kuris susijęs su gyvenimu, darbu kartu ir kitomis artumo formomis su alkoholiku” (16).

Netiesioginė priklausomybė panaši į asmenybės sutrikimą priklausomybės formoje, bet ne tapati jai. Šis sutrikimas skiriasi savo elgesio modeliu. Kopriklausomas asmuo per savo poreikių suvaldymą kitų žmonių poreikių tenkinimui, priverčia kitus prisiimti atsakomybę už svarbius gyvenimo veiksmus ir tai gali būti paaiškinama pasitikėjimo savimi trūkumu, abejojimu savo gebėjimu funkcionuoti savarankiškai (4) ir jaučiamu dideliu diskomfortu, jei yra vienatvėje mažiau ar daugiau ilgesnį periodą (5). Kaip pažymėjo Fromas, tokie žmonės priklauso ne tik nuo autoritetingų asmenybių, bet ir nuo kitų, tikintis jų paramos. Tokie individai jaučiasi pasimetę, kai yra vieni, nes jie negali nieko padaryti be pašalinės pagalbos (6). P H. Wright ir K. D. Wrightas teigė, kad toks sindromo supratimas slypi jo panašume su priklausomo partnerio „priklausomybe meilei”, kai nepriklausomas partneris tokiuose santykiuose įgalina nesveiką kito elgseną. Jų nuomone, gali būti tam tikras „asmenybės tipas, kuris linkęs į priklausomus santykius” (19).

Schaef siūlo kopriklausomybės apibrėžimą, kuris numato bazinio proceso, turinčio priklausomybės charakteristiką, egzistavimą, kuris ir išprovokuoja kopriklausomą elgseną. Pasak Schaefo, priklausomybė yra „liga, kuri turi daugybę formų ir pasireiškimų, vystosi liguisto proceso pagrindu, kuris būdingas tai sistemai, kurioje esame”, „kurio pasekoje mes jaučiame poreikį meluoti” (9). Pasak Subby, Schaefo, Ponizovsky, Rotenbergo, Moskalenko, netiesioginė priklausomybė yra emocinė, psichologinė ir elgesio būklė, kuri išsivysto kaip rezultatas ilgalaikio poveikio individui, esančiam stresinėje situacijoje, ir individo slopinančių taisyklių rinkinio taikymas – taisyklių, kurios neleidžia atvirai išreikšti savo jausmus, o taip pat atvirai aptarinėti asmenines ir tarpasmenines problemas. Šių disfunkcinių taisyklių laikymasis veda prie šeimos narių asmenybės sutrikimų. Netiesioginė priklausomybė formuojasi tada, kai šeimos nariai išnaudoja savo psichologinę energiją savo melagingai asmenybei palaikyti nei tikrajai ir tokia elgsena pasireiškia ir už šeimos ribų (7, 9, 10, 11).

Hurcom ir Copello netiesioginę priklausomybę apibrėžiama kaip patologiškai emocionaliai nuspalvintą priklausomybę nuo kito asmens, kuri pasireiškia patologiniu sumaišymu dėmesio fokuso į emociškai reikšmingą subjektą siekiant kontroliuoti jo elgesį ir besivystančiais antriniais sutrikimais, tokiais kaip adaptacijos sutrikimai, tarp kurių dažniausiai yra depresijos ir nerimo sutrikimai (8).

Kituose kopriklausomybės apibrėžimuose išskiriami tokie jos aspektai, kaip:

–        savybė patologinio vidinio (internalizuoto) gėdos jausmo dėl atstūmimo, kuris yra kiekvieno disfunkcinės šeimos nario dalis, savos vidinės tikrovės praradimas ir priklausomybė nuo išorinės realybės (John Bradshaw) (25);

–        liga, kaip kopriklausomybės savybių, kurios būdingos daugeliui šeimos narių, kur yra medžiaginė priklausomybė, kompleksas (Timmen L. Cermak) (25);

–        savo „aš” vystymosi sustojimas ir per daug stiprus reagavimas į tai kas vyksta aplinkui, kai yra nepakankama reakcija į tai kas vyksta viduje mūsų (John S. Friel, Linda D. Friel) (15);

–        liguistas prisirišimas prie santykių su bet kuo ir problemų, kurias sukelia šie santykiai (Rokelle Lerner) (15);

–        neadekvatus ir probleminis elgesys, pasireiškiantis žmonėms, kurie gyvena, dirba arba yra kitaip susiję su žmogumi, kenčiančiu dėl alkoholizmo, “kuris asocijuojasi arba yra pasekmė užsiciklinimo ant poreikių ir elgesiu kitų” (Charles L. Whitfield) (15);

–        bandymas atkurti tėvų ir vaiko santykius visuose kituose reikšminguose kopriklausomam asmeniui santykiuose (Catheleen Clements ir Barbara Bofenkemp) (12);

–        priklausomybė nuo ko nors ar kažko išoriško atsižvelgiant į savęs, pamirštant save iki visiško praradimo savojo “AŠ” (Sondra Smally) ir t.t. (12).

Sharon Wegscheider-Coruse kopriklausomybę apibūdina kaip „ypatingą būklę, kuri charakterizuojama susirūpinimu ir kraštutine priklausomybės forma (emocinė, socialinė ir kartais fizinė) nuo žmogaus ar subjekto. Galų gale ši priklausomybė nuo kito virsta patologine būkle, kuri veikia visus kopriklausomo santykius”. Sharon Wegscheider -Cruse identifikuoja konkrečias savybes, kurios asocijuojasi su kopriklausomybe, apima kopriklausomybės vidinius psichologinius ir elgesio aspektus ir atitinka visuotinai pripažintas cheminėms priklausomybėms savybes: neigimas, kompulsyvumas, jausmų užšaldymas, žema savivertė, medicininės komplikacijos, susijusios su stresu (16).

1. Bituma apibrėžia kopriklausomybę tarpasmeninių santykių požiūriu, tvirtindama, kad „kopriklausomas asmuo yra tas, kuris leidžia kitam žmogui savo elgesiu daryti jam įtakotą ir kas yra apsėstas to žmogau elgesio kontrolės idėjos”. Ji turi omenyje, kad kopriklausomas žmogus reaguoja į “problemas, skausmus, gyvenimą ir elgesį” savo pačių ir aplinkinių, užuot laikantis prisitaikančio (adaptyvinio) elgesio (13). E. Larsen apibrėžia kopriklausomybę kaip būsena iš “tų pralaimėjimų, įgytų elgesio formų, kurios susilpnina mūsų sugebėjimą inicijuoti arba dalyvauti santykiuose, pagrįstuose meile”. Šis apibrėžimas akcentuoja elgesio ir tarpasmeninius priklausomybės aspektus, bei tą vaidmenį, kurį socialinis išmokimas vaidina šitos būsenos vystymesi. E. Larseno nuomone, kopriklausomi asmenys kenčia dėl nepakankamų įgūdžių, reikalingų sveikiems santykiams formuoti ir išlaikyti (14).
2. L. Fischer, L. Spann, D. W. Crawford kopriklausomybę apibūdina kaip asocialių santykių su kitais žmonėmis modelį, kuriam būdinga pernelyg didelis dėmesys ne savajam „AŠ”, jausmų išraiškos ir asmeninės prasmės stoka, susidarę iš santykių su kitais (22). Vienoje iš konferencijų apie Kopriklausomybe (JAV, Arizona, 1989) buvo suformuotas toks apibrėžimas: Kopriklausomybė – stabili skausminga priklausomybė nuo kompulsinio elgesys formų ir nuo kitų žmonių nuomonės, bandant įgyti pasitikėjimą savimi, įprasminti savo reikšmingumą ir apibrėžti save kaip asmenybę”(12).

Netiesioginį priklausomybė, tokiame plačiame suvokime, egzistuoja per visa žmonijos istoriją. Be to įvairūs stereotipiniai elgesio modeliai ir jausmai sukelti šios ligos, esantys ne kas kita, kaip patologinės priklausomybės pasireiškimas, yra priimami ir patvirtinami visuomenės kaip idealas ir yra įsišakniję kultūrinėse tradicijose, propaguojami meno ir literatūros, pasireiškia santykiuose su religija. Tokiu būdu, netiesioginė priklausomybė gali paveikti visas žmogaus gyvenimo sritis, įtakoti visus žmogaus santykius su išoriniu pasauliu, savimi ir Dievu. Ji yra priežastinis pagrindas tokių socialinių ligų visuomenėje, kaip alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo pinigų, valdžios, sekso ir kt. Tokia netiesioginės priklausomybės terminologijos įvairovė, leidžia manyti, kad šis reiškinys buvo ir yra iki šiol plačiai nagrinėjamas ir aktualus. Kaip pabrėžia Cermak, netiesioginė priklausomybė priklauso sudėtingiausių psichologinių sąvokų kategorijai, nes kartu apima intrapsichinę ir tarpasmeninę dinamiką (26). Šis sutrikimas dažniau pasireiškia moterims nei vyrams ir alkoholikų bei narkomanų šeimoms (5). Hat Wegschelder-Cruse pripažįsta, kad netiesioginė priklausomybė gali pasireikšti 96 % visų gyventojų (16). Kita vertus, nė vienas iš minėtų autorių nepateikė jokio mokslinio tyrimo, kad būtų galima netiesioginės priklausomybės diagnoze paskelbti kaip ligą. Pasak D. Martin, “populiarūs darbai apie kopriklausomybę parodė reikšmingus apibrėžimų skirtumus, pagrįstus nedaugeliu mokslinių tyrimų. Esama literatūra per pastaruosius dešimtmečius rodo akivaizdų skirtingų laikų studijų panašumą: diskusijos apie tai, kurias galima rasti 40-50-ųjų metų žurnaluose, gali būti pakartotos ir šiandien su nedideliais paaiškinimais ar patikslinimais. Diskusijose dėl pasekmių gydymo, mes randame ne tik tai, kad nėra bendros pozicijos, bet ir beveik palaikymo nebuvimą tų pozicijai, kurie siūlo kopriklausomybę laikyti liga” (25). Taip pat yra labai mažai mokslinių žinių remiančių kopriklausomybės, kaip psichinio sutrikimo, sąvoką, nes nėra statistiškai pagrįstų duomenų. Tokiu būdu, nepaisant daugybinių įrodymų egzistavimą apie žmonių kančią nuo būdingo sutrikimo, žinomo kaip “priklausoma asmenybė” ir, kad šie bruožai gali įtakoti priklausomo nuo cheminių medžiagų asmens patrauklumą tokiam asmeniui, nėra empirinių įrodymų įrodančių, kad tarp asmenų turinčių priklausomybę nuo cheminių medžiagų ir disfunkcinių asmenų, išsivysto charakteriologinis sutrikimas, vadinamas kopriklausomybe (23). Gierymskis ir Williamsas mano, kad nėra įtikinamų įrodymų, kad daugybė elgsenos ir emocinių problemų, asocijuojamų su priklausomybe, nėra būdingi daugeliui šeimų, kurių nariai kenčia nuo lėtinės ligos, tokios kaip šizofrenija, diabetas, Alzheimerio liga ar protinis atsilikimas, vienoje ar kitoje jų vystymosi stadijoje (1).

Taiga, netiesioginė priklausomybė gali būti apibrėžiama kaip patologinė būklė, pasireiškianti giliu susitapatinimu ir stipria emocine, socialine ar net fizine priklausomybe nuo kito asmens. Tai tokia pati savidestrukcija kaip ir priklausomybė nuo medžiagų ar žalingų elgsenų. Jose abiejose yra mirtinas aspektas – savęs atsisakymas.

NAUDOTI ŠALTINIAI

1. T. Gierymskt, T. Williams, 1986. Codependency. Journal of Psychoactive Drugs, 18(1).
2. K. Horney, 1950. Neurosis in human growth. New York: Norton.
3. Е. В. Емельянова, 2008. Кризис в созависимых отношениях. Принципы и алгоритмы консультирования. СПб.: Речь.
4. Т. Millon, 1984. In R. J. Corsini (Ed.), Encyclopedia of psychology (Vol. I, p. 354). New York: John Wiley.
5. Г. И. Каплан, Б. Дж. Сэдок, 1994. Клиническая психиатрия. Медицина, Москва.
6. Е. Fromm, 1947. Man for himself. New York: Rinehart.
7. R. Subby, 1984. Inside the chemically dependent marriage: Denial and manipulation. In Co-dependency: An emerging issue.
8. C. Hurcom, A. Copello, 2000. The family and alcohol: Effects of excessive drinking and conceptualization of spouses over recent decades. Substance Use & Misuse. Vol 35, N 4.
9. A. W. Schaef, 1986. Co–dependence: Misunderstood – mistreated. San-Francisco: Harper and Row.
10. А. М. Понизовский, В. С. Ротенберг, 1987. Психологические механизмы зависимых отношений и методы их психотерапевтической коррекции. Психологический журнал., N 2.
11. В. Д Москаленко, 1991. Жены больных алкоголизмом. Вопросы психологии., N 5.
12. Е. Н. Проценко. Созависимость как психологическая категория. Статя: http://liferoute.ru/ main/15-sozavisimost-kak-psixologicheskaya-kategoriya.html
13. M. Bitama, 1987. Codependent no more. Center City. MN: Hazelden Foundation.
14. E. Larsen, 1987. Stage ii relationships: Love beyond addiction. San Francisco: Harper & Row.
15. C. L. Whitfield, 1989. Co-dependence: Our most common addiction— some physical, mental, emotional, and spiritual perspectives. Alcoholism Treatment Quarterly, N 6 (1).
16. S. Wegscheider Cruse, 1985. Choice-making: For co-dependents, adult children and spirituality seekers. Pompano Beach, FL: Health Communications, Inc.
17. P. O’Brien, M.Gaborit, 1992. Codependency: A disorder separate from chemical dependency. Journal of Clinical Psychology, 48.
18. C. L. Whitfield, 1991. Codependence: Healing the human condition. Deerfield Beach, FL: Health Communications.
19. P. H. Wright, K. D. Wright, 1991. Codependency: Addictive love, adjustive relating, or both? Contemporary Family Therapy, 13.
20. P. O’Gorman, 1993. Codependency explored: A social movement in search of definition and treatment. Psychiatric Quarterly, 64.
21. P. O’Gorman, P. Oliver-Diaz, 1987. Breaking the cycle of addiction for adult children of alcoholics. Deerfield Beach, FL: Health Communications.
22. J. L. Fischer, L. Spann, D. W. Crawford, 1991. Measuring codependency. Alcoholism Treatment Quarterly, 8.
23. American Psychiatric Association, 1987. Diagnostic and statistical manual of mental disorders. Washington: Author.
24. R. C. Subby, 1987. Lost in the shuffle: The codependent reality. Pompano Beach, FL: Health Communications, Inc.
25. D. Martin, 1988. A review of the popular literature on co-dependency. Contemporary Drug Problems.
26. T. L. Cermak, 1986. Diagnosing and treating co-dependence: A guide for professionals who work with chemical dependents, their spouses and children. Minneapolis: Johnson Institute Books.